2019. Visos teisės saugomos
Apie mane

Žmonės, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad mane „pavairuoti“ yra sunku…

Gimiau 1974 metais Vilniuje. Mano vaikystė prabėgo Žirmūnuose, kur pradėjo bendrą gyvenimą mano tėvai, Naujininkuose, kur gyveno mano seneliai, ir Antakalnyje, į kurį persikėlėme 1984 metais ir kuris man yra labiausiai mano Vilniaus dalis, nes čia išbraidžiotos visos apylinkės, apieškota visa Sapieginė ir nuvaikščiotos dešimtys kilometrų per dieną belakstant, bežaidžiant ar bevedžiojant šunį.

Nepaisant persikėlimo, likau mokytis 7-oje vidurinėje Žirmūnuose (dabar Vilniaus Žirmūnų gimnazija), kurią baigiau 1992 metais, jau Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Mokykloje man puikiai sekėsi visi dalykai, išskyrus dailę, kurios niekas tuo metu net nemanė mokyti, ir darbelius, kuriems tiesiog buvo ne laikas. Vėliau pasitaikė puiki dailės mokytoja Saulė, kuri įrodė, kad ir piešti įmanoma pramokti, o smalsumas privertė išmokti ir virti, ir siūti, ir siuvinėti kryželiu, ir netgi rišti pelėdas macramé technika. Mokyklą baigiau sidarbo medaliu, gavusi bene vienintelį literatūros ketvertą per visą gyvenimą – už baigiamąjį rašto darbą apie “Dėdes ir dėdienes”. Kasmet su liūdesiu ir nerimu stebiu tebesitęsiančias diskusijas apie “teisingą” įvairių literatūros personažų, žmogiškųjų savybių ar reiškinių interpretavimą ir suprantu, kad mūsų švietimo sistemai vis dar svarbiau, kad būtų argumentuojamos tam tikros sutartos klišės, o ne gebama argumentuoti apskritai.

Mano studijų pasirinkimą nulėmė Sąjūdžio laikotarpio ir atkurtos Nepriklausomybės pirmųjų metų diskusijos apie ekonomikos modelį, kurį kursime išsivadavę iš sovietų gniaužtų. Taip 1992 metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete. Negalėčiau pasakyti, kad tuomet supratau viską, apie ką diskutavo profesorius K.Antanavičius ir akademikas E.Vilkas ar kiti to meto matomiausieji, bet be galo magėjo dalyvauti kuriant tą “švedišką ekonomiką” Lietuvoje, kurią tuomet atrodė, kad sukursime viens-du. Studijuoti buvo nelengva – nei literatūros, nei interneto, kartais nei patyrusių dalyką dėstyti dėstytojų, tačiau kartu tokios sąlygos pripratino ieškoti, o radus – dalintis.

Noras tuoj pat pritaikyt įgytas žinias ir prisidėti prie valstybės kūrimo buvo stiprus, tad dar studijuodama universitete, magistrantūroje, dalyvavau konkurse Finansų ministerijoje, kurį laimėjau ir pradėjau dirbti. Laimėti konkursą padėjo turbūt ne tik sukauptos žinios apie mokesčius bei asmeninės savybės, bet ir anglų kalba, kuri buvo labai svarbi eurointegracinius darbus tuo metu kaip tik pradėjusioms Lietuvos institucijoms ir kurios žinių pertekliumi jose tuo metu dar negalėjome pasigirti. Į europinę darbotvarkę teko aktyviai įsitraukti nuo pat darbo ministerijoje pradžios, dalyvavau visų Lietuvos mokesčių įstatymų derinimo su ES teise procesuose, stojimo derybų darbuose, taipogi ir praktiškai rengiantis veikti narystės ES sąlygomis.  Europos Sąjungos dimensija išliko svarbi ir Lietuvai tapus ES nare: ne tik dėl ministerijai tenkančių klausimų portfelio, bet ir vėliau, kai būdavau kviečiama ekspertiniu darbu prisidėti prie įvairių smegenų šturmo projektų – nuo ES biudžeto ateities iki bendro valstybių narių skolinimosi.

Niekada nebuvau ‘patogi’ darbuotoja, visuomet drąsiai sakiau savo nuomonę, aiškiai deklaruodavau vertybes. Tačiau plečiantis mano ekspertinėms žinioms, vadovai Finansų ministerijoje, vis pakviesdavo imtis didesnės atsakomybės, tad pradėjusi kaip eilinė specialistė, buvau ir skyriaus, ir departamento vadove, o vėliau ir ministerijos sekretore, atsakinga ne vien už mokesčius, bet ir už apskaitą, o jau artinantis globaliai krizei – ir fiskalinę politiką.

2009 metais, Lietuvos ekonomikai sunkiai kapanojantis per krizės bangas, buvau pakviesta prisijungti prie XV-osios Vyriausybės kaip finansų ministrė. Man buvo trisdešimt ketveri, nebuvau ragavusi politiko duonos, nors šalia politikos buvau ilgai ir buvau neblogai žinoma profesinei bei verslo bendruomenei. Priežasčių nesutikti atrodė daugiau, nei priežasčių sutikti: laikmetis be galo sudėtingas, žmonės ką tik susidūrė su didžiausiu ir staigiausiu pokyčiu po Nepriklausomybės atkūrimo, nors prieš tai kelis metus tęsęsis burbuliuojantis ekonomikos augimas kūrė tik rožines ateities viltis. Teko imtis nesmagių ir nepopuliarių sprendimų ir dalį neseniai kitų džiugiai žadėtų pagerėjimų atšaukti, nes tų įsipareigojimų tiesiog nebuvo įmanoma tęsėti. Valstybės padėtis dėl išorės veiksnių ir susikaupusių per ankstesnius laikotarpius problemų sparčiai blogėjo. Nors ir skaudu, ir išties nemalonu, kad teko imtis išlaidų mažinimo, mokesčių didinimo priemonių per patį sunkmetį, stabilizuojant valstybės ekonomiką ir iždą, tačiau siekėme kuo labiau apsaugoti žmones su kukliausiomis finansinėmis galimybėmis, o įsipareigojimus – pensijas, atlyginimus biudžetininkams, tegul ir sumažintus, vykdyti laiku.  Tai buvo milžiniškų įtikinėjimo pastangų pareikalavęs periodas, kurį perbridome tik dėka visų Lietuvos žmonių susitelkimo.

Dėl globalios finansų krizės visos valstybės, Europos Sąjunga, kitos tarptautinės organizacijos turėjo suremti pečius, kad ieškotų išeičių ir atlieptų pasekmes. Nuolat bendravau su kitų ES šalių ministrais, tarptautinių finansinių institucijų vadovybe, ieškojom sprendimų, dalinomės patirtimis. Lietuvos ekonomika išgyveno tą sunkmetį, ūkis atsigavo, pagerėjo jo struktūra. Gaila tik, kad ir ekonomikos gerėjimas netapo akstinu spręsti struktūrines viešojo sektoriaus problemas, kad panašiais amerikietiškais kalneliais nereikėtų važinėtis vėl.

Po šio svarbaus periodo, darbo Vyriausybėje metu įgyta patirtimi ir žiniomis bei išmoktomis pamokomis norėjau pasidalinti su jaunaja karta. Tad 2013 metais ėmiausi mane visada viliojusios dėstymo veiklos. Iki darbo Seime dėsčiau ekonomikos pagrindus TSPMI pirmakursiams, taipogi, esu dėsčiusi makroekonomikos kursą VU MIF studentams pavaduodama Aušrą Maldeikienę, bei viešųjų finansų kursą – ISM. Su Vilniaus Universitetu turėjau ir kitą ryšį – 2014 buvau bendruomenės išrinkta išorine VU Tarybos nare, o Taryba mane išrinko jos pirmininke. Su puikiais kolegomis Taryboje siekėme kokybinių pokyčių VU valdyme ir veikloje.

2013 liepą buvau Prezidentės paskirta į Lietuvos banko valdybą, kurioje kuravau finansų įstaigų priežiūrą. Lietuvai įstojus į eurozoną tapau ir Bendrojo priežiūros mechanizmo (SSM), atsakingo už bankų priežiūrą eurozonoje, Valdybos nare.

2016 m. rudenį laimėjau rinkimus į Seimą Antakalnio vienmandatėje apygardoje, kurioje rinkėjai man pasitikėjimą suteikė per pirmą turą – tokį įvykį miesto vienmandatėje nelengva prisiminti buvus iki šiol. Nuo tada esu Seimo narė, priklausau TS-LKD frakcijai. Dirbu Audito (esu pirmininkė) ir Europos reikalų komitetuose, taipogi, Antikorupcijos bei Neįgaliųjų teisių komisijose. Priklausau Seimo moterų grupei, taipogi, kelioms kitoms parlamentinėms grupėms.

2019. Visos teisės saugomos